Pėdų grybelis

Pėdų grybelis yra viena dažniausiai pasitaikančių pėdų ligų. Ši liga pasireiškia dvejopai – Tinea unguium arba onichomikozė, arba nagų grybelis ir Tinea pedis, arba pėdų odos infekcija. Nors abejais atvejais grybelinė infekcija veikia tą pačią sritį (pėdą), tačiau ją sukelia skirtingi dermafroditai, todėl ir pasireiškia ji skirtingai. Be to, nagų grybelis dažniau pasitaiko vyresniems , 50-65 metų amžiaus žmonėms. Tuo tarpu, grybeline pėdų odos infekcija, Tinea pedis,  dažniau serga jauni žmonės, netgi vaikai. Vis dėlto, abi šios ligos yra glaudžiai susiję – negydomas pėdų odos grybelis gali išplisti į nagus ir, atvirkščiai.

Abiejų rūšių pėdų grybelį sukelia išorinė infekcija, tačiau, priklausomai nuo organizmo būsenos, vieni žmonės jai atsparesni, kiti gi – itin jautrūs.  Yra daugybė atvejų, kai du žmonės (dažniausiai vyras ir žmona, ar giminaičiai) naudojasi bendrais rankšluosčiais ir vonia metų metus, tačiau neužsikrečia vienas nuo kito. Tikslios tokio atsparumo grybelinėms infekcijoms priežastys nėra žinomos. Lengviau, šiuo atveju, išvardinti galimas susirgimo priežastis. O jų daugybė. Susilpnėjusi imuninė sistema, sutrikusi medžiagų apykaita ir kraujotaka, padidėjęs prakaitavimas ar odos išsausėjimas, diabetas ar sunkios lėtinės ligos (tuberkuliozė, vėžys, ŽIV infekcija), gydymasis stipriais antibiotikais,– visi šie veiksniai smarkiai padidiną riziką užsikrėsti pėdų grybeliu.

Kaip ir nagų grybelio atveju, užsikrėtimą lemia tiesioginis kontaktas su infekuotu žmogumi ar tam tikru apkrėstu paviršiumi – infekcijos pažeista avalyne, kilimu, grindų danga . Todėl daugelis žmonių pėdų odos grybeliu užsikrečia lankydamiesi  pirtyse, baseinuose, jogos studijose, persirengimo kambariuose, kosmetikos salonuose,  svečiuodamiesi (t.y. avėdami svatimas šlepetes) arba tiesiog namuose. Sakykime, bendras vonios kilimėlis – puiki terpė grybelinėms infekcijoms. Dėl tos pačios priežasties itin didelė rizika užsikrėsti grybeliu esti naudojantis bendromis prausyklomis, pvz. bendrabučiuose, mokyklose, gamyklose ar kt. darbo vietose.

 Infekcijos riziką didina odą džiovinančios prausimosi priemonės, uždara, guminė ar tiesiog nepatogi  avalynė, sintetinės kojinės, įvairios pėdų traumos: sumušimai, nuspaudimai, odos pažeidimai.  Kadangi grybeliui daugintis reikalinga ypatinga terpė, labiausiai jis ,,mėgsta“ du dalykus  – uždarą avalynę ir intensyvią fizinę veiklą. Šių dviejų veiksnių kombinacija yra bene labiausiai paplitusi išorinė grybelio atsiradimo priežastis. Štai kodėl  pėdų odos grybeliu dažnai serga sunkų fizinį darbą dirbantys darbininkai, kareiviai ir sportininkai. Galima sakyti, tai – profesinė liga. Apie tai liudija ir plačiai paplitęs pėdų grybelio pavadinimas – atleto pėda. Statistika byloja, kad Vakarų šalyse pėdų odos ir nagų grybeliu užsikrečia apie 10 proc. gyventojų , tuo tarpu aukščiau minėtų profesijų atstovai, užsikrečia žymiai dažniau ( serga maždaug 30–50 proc).

Kaip reiškiasi grybelinė pėdų infekcija? Pirmiausia grybelis apima odą tarp trečiojo ir ketvirto arba ketvirto ir penkto pirštų. Ji parausta, apsitraukia žvyneliais ar pūslelėmis, ir ima niežtėti. Pažeidimui progresuojant formuojasi  opos:  tarpupirščių oda ima trūkinėti ir skilti, į plyšius gali patekti įvairių bakterijų. Palaipsniui grybelis plinta į vis didesnius pėdų odos plotus, apima nagus; oda smarkiai išsausėja, tampa itin jautri, pleiskanoja, parausta. Tačiau gali atsitikti taip, kad iš pirmos fazės – tarpupirščių infekcijos – staigia ,,peršokama“ prie sudėtingesnės formos. Tai ūmus uždegimas. Jo metu niežti ne tarpupirščiai, o kulnas. Pado srityje susidaro pūslelių grupės, kurios nuolat pūlioja,  atsiranda negyjantys šašai.

Negydomas grybelis ,,lipa“ viršun – į kojų ir rankų nagus, kirkšnis (Tinea cruris), delnus( Tinea manuum), ar bet kurį kitą odos plotą (Tinea corporis). Šios rūšies grybelis paprastai mėgsta gyventi odoje, plaukuose ir naguose. Jis plinta ,,aukštyn“, bet ne ,,gilyn“, t.y. nepažeidžia vidaus organų ar kraujo sistemos. Tipiškas pėdų odos grybelio išplitimo pavyzdys yra abiejų kojų ir vienos rankos pažeidimas,  ypač būdingas vyriškosios lyties atstovams. Tiksli priežastis, kodėl infekcija dažniausiai pažeidžia tik vienos rankos odą nėra žinoma.

Odą pažeidus grybeliui, natūrali apsauginė odos funkcija susilpnėja. Pažeista oda tampa ne tokia atspari įvairių balterijų poveikiui. Bakterinių infekcijų sukeltas uždegimas lemia įvairius odos uždegimus, pvz. celiliutą (didesnė tikimybė susirgti  diabetikams, venas operavusiems ar vyresnio amžiaus žmonėms). Tais atvejais, kai pėdų grybelis išplinta į kitas kūno vietas, būtina gydyti visas pažeistas vietas – vien tik pėdų gydymas gali lemti infekcijos atsinaujinimą. Todėl svarbu įvertinti ir nustatyti visus galimus grybelinės infekcijos šaltinius.

Kadangi vieni žmonės yra tiesiog imlesni bakterinėms ligoms, jie rizikuoja  tuo, kad net išgydyta infekcija gali pasikartoti.  Svarbu žinoti, kad be sau palankių sąlygų (šilta ir drėgna terpė), grybelis išgyventi niekaip negalėtų, todėl , visų pirma, būtina, kiek įmanoma laikyti pėdas sausai ir švariai, vengiant ilgesnio buvimo drėgmėje. Kuo dažniau avėkite atvirą avalynę, sintetines kojines pakeiskite medvilninėmis, leiskite kojoms ,,kvėpuoti“, venkite vaikščiojimo basomis po patalpas, kuriose lankosi daugybė žmonių  (baseinai , sporto salės), taip pat stenkitės kuo mažiau kontaktuoti su apsikrėtusiais. Dezinfekuokite senus batus, periodiškai išpurkšdami priešgrybeliniais dezodorantais. Po prausimosi reiktų ypač rūpestingai  nušluostyti kojas, ypač tarpupirščius. Reguliariai kirpkite nagus, neapvalinant jų kampučių. Neškitės nuosavus nagų priežiūros instrumentus į grožio saloną – šiuo atveju, atsargumas tikrai sveikintinas.

Kaip gydomas pėdų grybelis? Pastėbėjus infekcijos požymius, reikia daryti viską, kad grybelis neplistų. Gydymui galima naudoti įvairius priešgrybinius tepalus, kremus ir t.t. Tinka ir namų sąlygomis paruoštos acto vonelės (1 dalis acto ir  4 vandens), kuriose pėdas mirkyti  reikėtų apie 10min, kelis kart per dieną. Bendrai gydymas turėtų užtrukti  nuo savaitės iki mėnesio.  Jei gydantis savarankiškai per savaitę ligos požymiai nesusilpnėja, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą. Jeigu liga yra smarkiai išplitusi, o pažeidimai gilūs, ilgalaikiai ir dideli – vietinio poveikio preparatų nepakanka. Tačiau prieš pradedant sisteminio gydymo kursą , reikia atlikti laboratorinius kraujo tyrimus. Lamisil, Sporanox ar Diflucan yra ypač stiprūs  cheminiai preparatai, kurių vartoti negalima esant  pažeistoms kepenims. Jei pėdų grybelis pažeidė nagus ar kitą kūno dalį , gydymas turi vykti kompleksiškai. Deja, tokiu atveju gydymas prailgsta. Ypač sunku kovoti su nagų grybeliu – onichomikoze. Tokiu atveju, gydymas prailgsta iki kelių mėnesių.

Dauguma apsikrėtusių pėdų grybeliu žmonių net nesuvokia, jog yra infekuoti. Paprastai manoma, kad tarpupirščių  oda tiesiog išsausėjo. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar oda niežti (kartais degina), ar ne. Jei niežulį lydi pėdų odos paraudimas, pleiskanojimas, kulnai skilinėja, jei  vargina padidėjęs prakaitavimas – imkitės aukščiau išvardintų profilaktinių priemonių, o geriausia, nepasivarginkite ir nueikite pas dermatologą. Beje, panašius simptomus turi  ir kitos odos ligos, todėl geriausia kreiptis į specialistą, kuris tiksliai pasakys ką ir kaip gydyti.  Nepamirškite, kad kuo anksčiau nustatysite pažeidimą ir pradėsite jį gydyti, tuo didesnė sėkmingo gydymo tikimybė. Šitaip išvengsite galimų komplikacijų, sumažinsite riziką užkrėsti savo šeimos narius bei aplinkinius žmones. Negydomas pėdų grybelis kelia ne tik estetinių nepatogumų, tačiau smarkiai pabloginą gyvenimo kokybę.